"Vynotekoje" akcija - nu kaip neparagausi? Capt, šmaukšt - ir namo.

Gamintojas apie šį alų rašo:

The Victorian Brewhouse in Burton has been brewing pale ale since 1834. Marston’s Strong Pale Ale is brewed using a cool, slow fermentation process. Marston’s Strong Pale Ale was voted the World Champion Beer at the Brewing Industry Awards and was first brewed before the Great war. Today, Marston’s Strong is brewed using a cool, slow fermentation process together with the finest quality Maris Otter barley and Fuggles and Goldings whole hops.

O matėt? Paminėta ir salyklo rūšis ir apyniai. Va taip va!  Čia Jums ne koks klišinis "rankomis skintų apynių, tyro vandens ir begalinės aludarių meilės rezultatas".

Spalva daili, sodri, tokia tarp brandaus medaus ir gintaro. Puta standi, ilgai išliekanti. Aromatas atsiskleidžia tik alui apšilus taurėje. Vėsus šis alus yra bekvapis. Štai kodėl Anglijoje alus pateikiamas šiltesnis nei įprasta.

Ragaujam.

O vat su skoniu - prasčiau. Alausadvokatas rašo kontraversiškai. Kad ir "A fairly average strong ale. Very yeasty and slightly sweet, but lacking in malt flavours and aroma. I guess I'd expect the style to have a darker and more distinct malt character. No aromatic hops, and the bitterness is dry and harsh."

Sutinku. O dar tas alkoholis per saldumą lipa viršun ir "kala per gomurį".

Alus nėra prastas. Jis - kitoks. Nuskambės juokingai, bet jį reikia gerti neatvėsintą. Ir tai patiks ne kievienam. Tačiau paragauti - tikrai verta. Nenorintys eksperimentuoti - nedėkit jo į šaldytuvą. Kaip paėmėt iš lentynos, tokį ir gerkit. Jis toks turi būti.

Norintys eksperimentuoti - atvėsinkit iki patinkančios temperatūros ir tada neskubėkit. Nustebsit, kaip pozityviai keičiasi šildamas alus (kas nėra kasdieniškas reiškinys).

Apibendrinant: įdomus egzempliorius. Gerti vėsų rudens vakarą, kambario temperatūros. Ir dar. Jeigu tokį alų imtų virti Lietuvos aludariai - liktų nesuprasti. Čia šiaip, apie viešuosius vertinimus.

 

 

Kadaise vienas prietelius, baigęs mokslus JAV, pasikvietė mane į "BBQ party". Kalbant lietuviškai - alaus pagėrimą tėvų sode. Vasara, gražus oras, atvažiavau kiek besivaržydamas, mat kas tas BBQ ir dar party man tuomet (prieš 15 metų) nieko nesakė. Vėliau viskas paaiškėjo: pasirodo reikia čiupti butelį vėsaus alaus ir palengva gurkšnojant bendrauti su visais dalyviais. Kai praalksti - prieiti prie kepsninės esnčio žmogaus ir jis tave kuo nors pavaišins. Užkandus - čiupti naują butelį ir vėl su visais bendrauti apie nieką. Taip laiką pasirodo leidžia amerikonai ir taip laiką leisti mokosi verslo žmonės Lietuvoje. Atmetus visą sarkazmą - liko gražūs ir šilti prisiminimai, bei naujjai patirtas jausmas, kaip gali prieiti prie jau besikalbančių apie kažką ir jei tema priimtina - įsilieti į pokalbį.

 

Štai tokiems BBQ party labai tinka dešrainiai (jei labai išalkęs bičiulis mikliai užsimanys ko nors alkiui numarinti) bei gi karamelizuoti šonkauliukai, jei bičiulis turi kantrybės ir dar yra linkęs pabendrauti, kol šonkauliai kepa.

Šis receptas nuostabus dvejopai: tuo, kad nereikia ruoštis iš anksto, marinuoti ir kitaip vargti ruošiant mėsą (sugalvojai - gali iškart įgyvendinti) ir dar tuo, kad valgant jauti tikrą mėsos skonį ir kartu - prieskonius (bet ne prieskoniais persisunkusią, vienodo skonio mėsą).

Taigi, kiaulienos šonkauliai. Juos dera pirkti ne tuos, kur kaulai tiesiog paslėpti mėsa, bet tuos, kur nat kaulo mėsos bent per pirštą ar du storio. Supjaustom kas kauliuką ar kas du - tokius gabalėlius ir kepsim.

O dar reiks tepalo - mišinio, kuriuo tepsime kepamus šonkauliukus.

Mišinio gamyba irgi labai paprasta: viską sumetame į blenderį (toks patogus viską smulkinantis virtuvinis prietaisas) ir stropiai susmulkiname bei sumaišome. Gausime tepalą šonkauliams glazūruoti.

Sąrašas to, ką dedame į blenderį (komplektas vienam kilogramui žalių šonkaulių):

• 3-4 skiltelės česnako
• pusės citrinos arba viso laimo (limetės) sultys
• pusės apelsino sultys (jei neturit - ne bėda, tiks ir be jų)
• pora šaukštų medaus
• pora šaukštų sojos padažo
• šaukštas Vorčesterio padažo
• vienas čili pipiras be sėklų (arba du, jei mėgstate aštriau)
• žiupsnelis drukos ir šviežiai maltų juodųjų pipirų (aš ketvertą kartų pasuku pipirų malūnėlį virš indo).

Galimos improvizacijos: papildomaigalime įdėti arnatinį šaukštelį su kaupu garstyčių, arba šlakelį vynuogių acto, arba kelis šlakus balzamiko acto, arba - žiupsnį cinamono miltelių. Čia jau kam kaip patinka. Vasara dar tik prasideda - spėsite viską išbandyti ;)

Visa šį turinį mikliai suplakame blenderiu ir su šluotele bei šonkauliais nešamės prie kepsninės.

Ant kepsninės uždedame groteles, ant jų - metame šonkaulius. Kai viena pusė apkepa (ima ruduoti) - verčiame šonkaulius kepsninės žnyplėmis ir apkepusią pusę šluotele aptepame pasišuotu tepalu. Vėlia vėl - verčiame, tepame, pakepa - verčiame, tepame ir taip tol, kol šonkauliukai neiškeps.

Rezultatas būna panašiai toks:

Jie tiesiog imami pirštais, graužiami, vėliau rankos valomos citrinos skiltelėmis ir popieriniais rankšluosčiais, atsidaromas naujas butelaitis alaus.

Panašų malonumą galima apturėti ir žiemą. Tik reikės orkaitės, įkaitintos iki +180C

Skanaus!

Pastaruoju metu mane itin dažnai pasiekia diskusijos ir klausimai apie IPA.

Taigi trumpai: kas ta magiškoji IPA ir iš kur ji kilusi?

IPA yra India Pale Ale. Verčiant pažodžiui - šviesusis Indijos elis. Kaip žinia, visą alų galima labai grubiai (dar kartą - labai grubiai) suskirstyti į dvi kategorijas: lagerius ir elius. Esminis skirtumas: lageriai fermentuojami žemose temperatūrose apatinės fermentacijos mielėmis. Eliai - šiltesnėse temperatūrose, viršutinės fermentacijos mielėmis.

Pale ale yra šviesusis elis. Tačiau Indian Pale Ale derėtų nepainioti su indišku alumi arba Indijoje gaminamu alumi (kuris dažniausiai yra nelabai koks - bent jau taip teigia jo ragavę liudininkai).

Taigi, IPA - tai elis, fermentuojamas gana greitai ir gana šiltomis temperatūromis, viršutinio fermentavimo mielėmis. Tokį alų virdavo Anglijoje, tuomet, kai Anglija buvo didžioji senojo pasaulio kolonistė ir engėja. Vienintelis transportas, keliaujantis į kolonijas, buvo laivai. Įskaitant ir Indiją. Plaukimas vyko ilgai. Tiek ilgai, kad į Indiją atkeliavusios statinės su eliu buvo tinkamos tik išpylimui - alus, nepažinęs pasterizavimo, plukdomas pusiaujo temperatūrose, buvo senai nurūgęs ir niekam tinkamas.

Apsukrieji Anglijos aludariai, pažinę apynius ne tik kaip skonio, bet ir konservavimo savybių turinčius augalus, nutarė Anglišką elį daryti kiek stipresnį ir labiau apyniuotą. Ir - o stebukle - toks alus nukeliaudavo iki Indijos ir būdavo tinkamas gerti! Taip eksportiniam Anglijos eliui prigijo IPA trumpinys, o šios rūšies alų pamėgo "tikri vyrai", kuriems "sviesto koše ir apyniu alaus nesugadinsi".

Visa tai vyko devynioliktame amžiuje. Ilgainiui kolonijų mažėjo, terminas "India" buvo nubrauktas, tačiau stipriai apyniuotas "Pale Ale" ir toliau buvo sėkmingai eksportuojamas net iki Australijos.

Vėliau šio stiliaus alus labai išpolupliarėjo JAV, tačiau tai - jau atskira istorija.

atvirasalus.lt dienoraščių tinklas kiek atnaujintas ir šiuo metu palaiko tiesioginį video medžiagos publikavimą per iFrame.

Anksčiau redaktoriaus f-ja turėjo trūkumą, kurio (ne)dėka įkėlus iFrame video koda (pvz iš Youtube) jis buvo apkarpomas ir rezultatas buvo niekinis.

Jei kam kils klausimų kas tas iFrame ir kam jo čia reikia bei kaip juo naudotis- klausimai komentaruose, surašysiu instrukciją.

Taigi, kad jau veikia video įkėlimas (paprastai ir patogiai) - pasimėgaukime (žinoma - alaus) video.

Trumpa priešistorė: dar tada, kai a.a. k/t "Lietuva" vykdavo tokie renginiai, kaip "Reklamos naktis"  - alaus reklamos buvo ryškiai kitokios. Tai nesunku paaiškinti: tikslinė auditorija yra vyrai, o pats gėrimas skirtas pozityvioms emocijos išgauti. Tad ir reklamos buvo tokios: vyrams, smagios, provokuojančios, kiek erotiškos ir dažniausiai - sukeliančios šypseną.

Štai keletas tokių, man labiausiai patikusių:

Guiness: dalinkimės su draugais

 

Pure Blonde: alus, gaminamas švaresnėje aplinkoje, nei tavoji

Bud Light. Klaikaus skonio alus. Bet reklamos - vienos iš smagiausių.

Lifte (skirta vyrams):

Rentgeno spinduliai (skirta moterims):

Ir dar visas rinkinys su Bud Light:

10 geriausių Australijos alaus reklamų:

Heineken: Ooops!

Ir dar viena:

 

Rinkinukas iš penkių:

Na, ir žinoma Budweiser klasika, kurią žino ir myli visi:

 

Vilniuje yra toks "Meat lovers Pub". Aš nesu "kabakų liūtas", tad gėrimai šiame bare man buvo atradimas. Visų pirma - iš lietuviško alaus yra tik "Vilniaus alus nefiltruotas". Bet to,  čia paragavau pilstomo "Žatec Premium". Yra ir "Žatec Premium dark", bet kadangi vairavau - paragauti nepavyko. Namuose pasiskaičiau apie šį, man iki šiol negirdėtą, Čekų bravorą. Nesileidžiant į ilgus aptarimus:  labai malonus alus. Būtent terminas "malonus" man atrodo tinkamiausias šio alaus apibūdinimui. Tad jeigu nutarsite (bevaikštant senamiesčiu) nustebinti savo moterį - galite romantiškai sušnabždėti jai į ausį "Ar esi mačiusi filmą "Sidro namų taisyklės"? Ir išgirdus teigiamą atsakymą - pratęskite mintį klausimu "O nori - pavaišinsiu tave tikrų sidru, tokiu kaip tame filme?" Po dar vieno teigiamo atsakymo turėtumėte būti šalia šio baro. Sutapus visų planetų orbitoms moteris bus priblokšta ir Jūsų romantišku pasiūlymu ir tikrai gardžiu anglišku sidru, o Jūs ramiai atsikvėpsite ir paragausite čekiškojo "Žatec".

1 didelis kiaušinio baltymas 2 šaukštai cukraus 1 šaukštelis druskos ½ šaukštelio aitriųjų paprikų miltelių ½ šaukštelio maltų kuminų ¼ šaukštelio maltų Kajeno pipirų 1¾ šaukštelio 4 pipirų mišinio 300 g riešutų mišinio: migdolų, graikinių, anakardžių ir žemės riešutų Baltymus išplakite iki standumo. Sumaišykite prieskonius, cukrų ir druską ir atsargiai įmaišykite į baltymų masę. Suberkite riešutus ir išmaišykite, kad gerai apliptų. Riešutus paskleiskite vienu sluoksniu ant kepimo popieriumi išklotos kepimo skardos ir pašaukite į orkaitę, įkaitintą iki 150 °C. Kepkite 15 min., ištraukite, pamaišykite, atskirkite sulipusius riešutus. Sumažinkite temperatūrą iki 120 °C ir dar pakepinkite 10 min. Ištraukite, vėl pavartykite, atskirkite sulipusius ir palikite ataušti. via zaidimuaikstele.lt

Taigi, kolegos, nutariau papasakoti trumpą istoriją apie tai, kaip mėgstu rūkytą žuvį prie alaus. O mėgstu taip stipriai, kad šis noras perėjo į žuvies rūkymo projektą. Internete aptikau idėjų, kaip nesudėtingai pačiam išsirūkyti žuvies. Mano geras draugas Antanas pagamino mini rūkyklą pagal mano nesudėtingus brėžinius, savaitgalį pasigaudžiau smulkmės, išdarinėjau, pasūdžiau ir ėmiausi rūkymo proceso. Rezultatas matosi nuotraukose, o skonis pranoko lūkesčius ne tik mano, bet ir visų kartu su manim leidusių savaitgalį. Rūkyklos pagrindą sudaro dėžė su dangčiu. Dėžės dugne pilamos lapuočių medžių pjuvenos. Maždaug ties viduriu ar kiek aukščiau montuojamos grotelės ir sudedama žuvis. Dėžė dedama ant laužo ar ant šašlykinės. Dėžės - rūkyklos dugnas kaista, tuo pačiu pjuvenos rūksta ir žuvis rūkosi. Procesas trunka apie valandą priklausomai nuo kūrenimo intensyvumo. Kol atsinešiau fotoaparatą, liko tik keli žuveliokai ir šiek tiek giros. Va tokia tat istorija, kaip žuvį rūkiau...

Atėjus pavasariui daugelis ieško žalumos, kas bėga į turgų pas bobutę salotų, kas į pievą dilgelių pasiskinti, o aš šįkart nusprendžiau lėkt į paupį apynių ūglių. Prisipažinsiu, apynių ūglius gaminausi pirmą sykį, bet tikrai nenusivyliau, todėl nutariau pasidalinti šituo patyrimu su jumis. Surinktus apynių ūglius reikia gerai nuplauti ir pasūdytame vandenyje apvirti. Apvirtus apynius troškinti keptuvėje, gausiai dėti sviesto. Prieš baigiant troškinti,  ūglius užpilame šaltame vandenyje  išmaišytais kvietiniais miltais, gerai išmaišome. Galime tiekti ant stalo. Patiekalo skonis panašus į  troškintas šparagines pupeles, šiek tiek karstelėjęs. Troškinti apynių ūgliai puikiai derėjo su namie virtu kvietiniu alumi.

Štai tokia Grolsch alaus reklama.

Grolsch Idents from Curtis & Kar Productions on Vimeo.

O štai taip ji buvo kuriama. Grolsch. Idents. (behind the scene) Kodėl apie tai rašau? Dėl kelių priežasčių. Visų pirma pastebėjau, kad nemažai besidominčių naminiu alumi domisi ir fotografija. Manau, jiems patiks šie video. O dar... o dar pastaruoju metu dažnai pliekiama lietuvaičių kuriama alaus reklama. Nuvalkiota, pabodusi, pilka.Tad kodėl nepažvelgus į kitokią alaus reklamą?  

Toks tūlas Skirmantas Tumelis manęs užklausė - ar ragavau šį (#subj) alų? Nu ne, neragavau... Juolab, kad pats IKI naujasis įvaizdis "Smetonos laikų ūkininkas į namus" man dar buvo nematytas. Ir apskritai IKI retai lankausi. Žodžiu... Bet pažadėjau - ištesiu. Nusipirkau, parsivežiau - ragauju: Kadangi grafomanija dabar madinga (čia A.Užkalnio, E.Nasevičiaus ir kitų plunksnos šmaikštintojų dėka taip sprendžiu) - pabarstysiu ir aš raidelių su įmantriais išvedžiojimais. Nuoširdžiai viliuosi, kad mano mokytoja, dėsčiusi kalbą ir literatūrą šių blevyzgų neskaitys ir labai ant manęs nepyks. Nes gi kartu ir alų verdu - jeigu bus pykčio, tai nurūgti gali.

Šiandien socialiniame tinkle radau komentarą žmogaus, kurį esu vaišinęs savo virtu alumi: "Po to, kai paragavau Regis virto alaus, nebegaliu net žiūrėt į Utenos, Švyturio lentynas. Nes žinau koks tikras alaus skonis. Nors ir šiaip jau jo vengdavau, dabar ir nebežiūriu. Akys prasivėrė. Taip godžiai ir skaniai nesu gėręs jokio kito alaus. O atsigėrus apėmė koks tai lengvumas ir gaivumas. Jaučiau ryškų skonį, receptoriai džiaugėsi. Porteris niekuo nenusileido mano mėgstamam Guiness, o gintarinio elio skonio iki šiol ieškau, bent kažko panašaus. Nors imk ir virk namuose." Kažkaip baisiai smagu paliko. Ir ne tiek, kad pagyrė mano virtą alų (kas, žinoma labai malonu), kiek tai, kad žmonės ima skirti, jausti skirtumą ir nutaria žengti tikro, naminio alaus keliu, atsisakydami to popso, kurį komersantai begėdiškai bruka visomis progomis. Nesitikiu, kad šio užgimstančio judėjimo dėka naminio alaus bus išverdama daugiau , nei pramoninio. Bet nuoširdžiai viliuosi, kad jo (judėjimo) dėka dabartiniai aludariai bus priversti pasitempti ir  ateityje konkuruos ne reklamomis ar butelio formomis o alaus skoniu ir kokybe.  

Savaitgalis geras tuo, kad nereikia eiti į darbą, tačiau lankant tėvus, uošvius ar kitas gimines tenka nemažai vairuoti. Todėl gira vairavimo dienomis yra mano geras draugas. Pirktinės giros nemėgstu, todėl dažnai darausi savo girą. Tikriausiai niekam ne paslaptis, kad girą galima daryti iš labai daug ko. Mano pagrindinis (bazinis") giros ingridientas yra duona, o tiksliau duonos pluta. Žmona nesenai pradėjo kepti duoną pati, taigi duonoje, o tuo pačiu ir plutoje, atsirado visokių priedų: sezamo sėklos, sėlenos ir t.t. Iš tokios duonos plutos gira tampa dar skanesnė, o skonis kompleksiškesnis. Noriu pasidalinti keliais savo daromos giros niuansais, gal kam pravers.

Paprasčiausia giros darymo technologija

Iš pradžių girą darydavau vos ne kaip alų - raugindavau 2-3 dienas. Tokia gira gal ir buvo tirštesnė, tačiau stipresnė ir vairavimo dienomis ne itin tinkama. Dabar technologiją supaprastinau iki minimumo. Užvirinu puodą su tiek vandens, kad būtų 15-20% daugiau, nei planuoju išgauti giros. Užsuku ugnį po puodu ir sumetu duonos plutą arba orkaitėje paskrudintą duoną, bei kitus priedus (jei naudoju) ir palieku 12-24 valandoms. Kai duonos "salinimo" procesas baigiasi, imuosi pilstymo. Į 1,5L plastikinius butelius pilu po 75g cukraus, tuomet per sietelį, kad nepapultų didesni duonos gabalėliai ar kiti priedai, supilu duonos "misą" į butelius. Galiausiai įbarstau sausų kepimo mielių. Kiek tiksliai įbarstau, sunku pasakyti nes niekad nesveriu, o beriu iš akies - maždaug, kad padengtų skysčio paviršių butelyje. Tuomet užsuku butelį ir gerai išplaku. Padėjus šiltai, belieka laukti, kol plastikinis butelis sukietėja (užzigazuoja). Gira paruošta ir galima gerti arba nešti, kur gerokai šalta, antraip, laikant šiltai tokią "bombą", galima sulaukti sprogimo!

Giros priedai ir kitokie pagardai

Jei girą planuoju daryti netrukus po alaus virimo, ypač jei darau porterį ar stautą, tekinimo pabaigoje ištekinu šiek tiek misos. Nors saldumo tokioje misoje jau beveik nėra, bet girai yra suteikiamas nuostabus salyklo skunis, o ir spalva šiek tiek nudažoma (jei gira daroma iš neskrudintos duonos). Savo girą mėgstu pagardinti apyniais. Girai dažniausiai naudoju naminius apynius, kurių prisiskinu savo mamos arba žmonos senelių sodyboje. Tuomet užsukus ugnį, kartu su duona įmetu šiek tiek apynių. Dedant pirktinius apynius, kurių IBU yra ženkliai didesnis už laukinių-naminių apynių, jų reikia vos kelių gramų. Tokia gira labiau malšina troškulį, bei suteikia papildomo apynių aromato. Kartą dariau girą ir neturėjau nei misos, nei naminių apynių. Tad nusprendžiau į savo duonos girą (tuomet dariau 4L giros) įdėti ko nors kito. Kaip tik žmona tuo metu kepė tortą ir atliko citrinos žievė. Taigi, padalinęs visos citrinos žievę į kokias 6-8 dalis, sumečiau ją kartu su duona. Tai davė didelį efektą, tačiau ne visiems šis efektas patiko. Skonyje dominavo citrina! Žmona išsityčiojo iš giros ir pavadino limonadu, tačiau man šis giros-limonado hibridas labai patiko. Tąkart pasigaminau tikrai vasariško gaivinančio gėrimo. * * * Jokiu būdu nenoriu teigti, kad mano giros daromi būdai yra patys tinkamiausi jums, tačiau viliuosi, kad mano patirtis jums pasufleruos kokių nors minčių ir idėjų. Skanaus ir sėkmės!

Nors domiesi, skaitai, planuoji, tačiau kiekvieno virimo metu išmoksti ką nors nauja. Šio virimo metu išmoktos pamokos ir pastabos:

• 6kg. salyklo išbrinksta iki 10L tūrio kibiro. Jei taip toliau - kompostu apsirūpinsiu ne tik aš, bet ir kaimynai. Kaži, kur organines atliekas deda buto aludariai?
• Verdant 25+L alaus reikia galios. Daug galios. Antraip alaius virimas gali tapti zabova visai dienai. Planuojant alaus virimus verta pasklaidyti mokyklinius fizikos vadovėlius ir pasidomėti viryklės galia. Rezultatai, išreikšti laike, gali nustebinti.
• Verdant vanduo nugaruoja. Stipriai. Pasekmė: lūkesčius perkopęs OG ir IBU. Verta pasirūpinti 15% virinto vandens kaip kompensacija nugaravusiam.
• Mielių pyragas, saugotas sandariame stiklainėlyje šaldytuve ir padėtas "reabilituotis" ant stalo ima pūstis. Atidarinėti atsargiai! Antraip darbo turės ne tik skalbimo mašina, bet ir patalpas tvarkantis aludaris. Papildomo darbo. Nemažai. Besikeikiant.
• Fobijos dėl alaus užkrato yra stipriai perdėtos. Reali galimybė užkrėsti alų prasideda nuo tada, kai misa atvėsta. Iki misos vėsinimo viskas yra (beveik) nesvarbu - valanda virimo nužudo viską. Patikimai.
• 100g. virtų apynių granulių yra daug. Verta turėti tai omenyje, kuomet ruošiesi alaus filtravimui.
• Verdant all-grain alaus savikaina tampa juokingai maža. Tai reiškia, kad butelis alaus nebekainuoja net lito. Čia turint omenyje, kad naudojamos kokybiškos, nepačios pigiausios žaliavos. Ir įskaičiuojant viską - nuo vandens  iki kamštelio buteliui.

Surašiau, gal kam ateityje pravers. P.S. verdnat alų, daug-maž įpusėjus paviršiuje susidarė puta, primenanti išbėgusį kiaušinio baltymą, verdant trūkusius kiaušinius. Kam nors taip buvo? Kaip tai nutinka? Kame priežastys?

Prieš pradedant skaityti šitą rašliavą, norėčiau perspėti, jog nesu aš joks  biologas ar medikas, todėl šiuos mano spėjimus reiktų tikrinti konsultuojantis su specialistais ir neimti už gryną pinigą. Ne vienas namų aludaris giriasi metęs gerti pramoninį alų ir pamiršęs galvos skausmus. Kuo namuose verdamas alus pranašesnis už pramoninį alų? Pramoniniai bravorai giriasi verdantis iš geriausiai atrinktų apynių ir salyklų, ir namų aludaris savo verdamam alui pinigo negaili - perka kas geriausia. Kiti gi kaltina bravorus verdančius alų iš miltelių ir dedančius chemiją,ar ieško paslaptingų medžiagų kurios sukelia galvos skausmą ir atima jėgas. O gal reikia ieškoti to ko nėra? Esminis skirtumas tarp pramoninio alaus ir namų alaus yra tas, jog pramoniniame aluje nėra gyvų mielių. Gaminant pramoninį alų mielės nėra pageidaujamos galutiniame produkte, jos yra pašalinamos,alų pasterizuojant ir (ar) filtruojant. Mielės yra gausus vitamino B šaltinis. Vitaminas B dalyvauja organizmo metabolizmo procesuose, dalyvauja angliavandenių, riebalų ir baltymų apykaitoje, jis yra būtinas daugeliui organizme vykstančių reakcijų. Vitaminas B1 (tiaminas), kuris aptinkamas alaus mielėse, dalyvauja angliavandenių apykaitoje, todėl vartojant pernelyg daug angliavandenių ,taip pat ir alkoholio, vitamino B1 rezervai greitai baigiasi - jūsų smegenys nepakankamai aprūpinamos gliukoze, -jums sopa galva.Dėl tos pačios priežasties jus jaučiates išsekęs. Ryte, jums pagirios? Garsus JAV namų aludaris Charlie Papazian, rekomenduoja išgerti stiklinę sulčių pagardinta pora šaukštelių alaus mielių. O apskritai reiktų patausoti savo kūnelį ir mažiau jį nuodyti alkoholiu, nesvarbu, kad siela nori pašėlioti. P.S. Straipsniukas parašytas remiantis Charlie Papazian mintimis, išklotomis knygoje "The new complete Joy of Home Brewing", bei wikipedia.

Iš karto pradėsiu nuo nuotraukų ir nuo trūkumų. Nuo puodų trūkumų. Vienas pagrindinių puodų trūkumų buvo tame, kad jie yra pakankamai platūs (skersmuo kažkur apie 48.5cm, o skarda tik 1mm), todėl jie iš šono žiūrint nelabai stabiliai atrodė, visi tokie "liūliuojantys" :). Tad reikėjo juos kažkaip sustiprinti. Ir kaip matosi iš nuotraukų, virinimo siūlės tamsios, na mano akiai nelabai estetiškos. Taigi mano geras kolega Zaltys padėjo puikiai šias problemas išspręsti. Ant puodų kraštų buvo privirintas 6mm strypelis. Puodai tapo gerokai stabilesni ir vizualiai kaip mano švogeris išsireiškė puodiškesni :) Tamsių siūlių problema buvo sprendžiama taip. Imama speciali rūgštis (vėl ačiū Zalciui :)) , skirta valyti nerūdijantį plieną. Brudas žiaurus, sudėty fosforo, azoto rūgštys ir visos kitoks briedas, plikom rankom ir akim dirbti nepatartina ;). Taigi rūgštimi nutepamos siūlės, palaikoma porą valandų ir gerai nuplaunama dideliu vandens kiekiu. Rezultatas stebinantis, puodai atrodo lyg feniksai iš pelenų :). Štai keletas foto. Ir dar pabaigai. Pabandžiau vieną puodą poliruot. Pasiknisęs radau poliravimo akmens. Kadangi neradau poliravimo pado, tai teko rankomis brūžint :D bet tik nedidelį plotą. Efektas gavosi visai neblogas. Belieka nusipirkt poliravimo padą, į rankas drėlę ir pirmyn.

Vakar viriau alų. Šiandien jau vėl noriu virti. Tai dabar galvoju, čia liga ar aistra?

Mokomasis video apie naminio alaus gamybą iš salyklo. Šiame epizode pasakojama apie salinimą ir misos tekinimą.

Salyklui malti naudoju šį salyklo malūnėlį. Esu juo visiškai patenkintas, tačiau jau kuris laikas mane nervino tai, kad jame įmontuota baisiai maža salyklo leika. Tai tikrai nėra bėda, kai reikia susimalti 5 kg salyklo, bet kai reikia kokį 30kg, tai tada didžiąją dalį malimo laiko sudaro salyklo "dapylinėjimas". Taigi gerai, kai giminėj yra nagingų žmonių :) Štai jums rezultatas: nerūdijančio plieno 4kg talpinanti leika salyklui   [gallery]

Šią Randy Mosherio knygą nusipirkau dar žiemos pabaigoje. Dabar, ją perskaičius ir visai informacijai susigulėjus pabandysiu parašyt trumpą apžvalgą. Taigi, ši knyga yra apie alų (duh), bet daugiausia ne apie įprastą, o apie šiek tiek kitokį alų. Knyga yra gana gerai struktūruota, pirmuosiuose skyriuose apžvelgiama alaus istorija ir alaus gamybos pagrindai, tačiau tai tikrai nėra knyga pradedantiesiems, nes apie pagrindus tik tiek ir tėra rašoma. Toliau apžvelgiama salyklo, vandens, apynių ir mielių įtaka alui, o tada prasideda pats įdomumas. Yra atskiri skyriai eliams, lageriams, belgiškiems alums bei skyrelis seniesiems alums, kur yra paminėtas "Keptinus alus";) Vienuose skyriuose aprašomos istorinės alaus rūšys, kituose autorius drąsiai siūlo eksperimentuoti (pavyzdžiui prie witbier variacijų yra pateikiama WitBock ir Witbier IPA). Gana smulkiai aprašomi įvairūs priedai, kuriuos galima naudoti gaminant alų (t.y. cukrūs, vaisiai, egzotiškesni grūdai ir salyklai, žolės ir net grybai) bei pateikiami receptai ir nuorodos, kokiam stiliui, kurie priedai geriausiai tiktų. Taip pat gana detaliai aprašomi įvairūs salinimo režimai, pradedant standartiniu infusion mash, baigiant vokišku dreimaschverfahren (trijų pakopų dekokcija) ar belgišku slijm, (populiariau žinomu kaip "turbid mashing"). Knygoje yra apie 130 alaus receptų, (dauguma - all grain) ir kiekvienas iš jų turi savotiško žavesio, taip bevartant ir pradedi planuoti, ką kada virti;) Paskutiniai knygos skyriai aprašo maisto ir alaus derinimą bei siūlo, ką galima nuveikti per aludarių klubų susitikimus;) Šiaip knyga skaitosi lengvai, parašyta, kaip ir dauguma knygų apie alų, laisvu, nesausu stiliumi, nors yra dvispalvė, tačiau gerai iliustruota ir sumaketuota. Rekomenduočiau šią knygą tiems, kas yra linkę paeksperimentuoti darant alų, t.y. praktiškai visiems naminiams aludariams, nes knygoje pateikiama gausybė informacijos ir ką iš jos pasiimti ras tiek konservatyvesni, tiek "pamišusio moksllininko" tipo aludariai.

Rytoj mano namų bravoras vyksta į ekspediciją pas FCB (Bukiškių futbolo klubas) kolegą virti Pilsnerio nach Urquell art. Nenorėdamas ką nors pamiršti, sudariau ekspedicinį check-list'ą.

Medžiagos alui

• Salyklas
• Apyniai
• Mielės
• Atsarginės mielės

Dezinfekcijos medžiagos

• Cutasept G
• Oxipro

Kitos medžiagos

• Sera vandens testai
• Fosforo rūgštis
• Kalcio chloridas
• Kalcio sulfatas
• Mielių "vitaminai"

Matavimo prietaisai

• Termometras, metalinis heavy duty
• Tikslios svarstyklės+Lėkštelė svėrimui
• Svarstyklės salyklams (šį kartą neimsiu, pasversiu iš anksto)
• Refraktometras
• Hidrometras (turbūt neimsiu, užteks refraktometro)

Įranga

Salinimas

• Puodas 28 ltr
• Maišymo šaukštas ("irklas")
• Vandens talpa 30 ltr+kranelis
• 2,5 litrų kaušas

Tekinimas

• Tekinimo kubilas+filtras+kranelis
• Tekinimo žarnelė
• Papildomas puodas tekinimo vandeniui užkaisti, min 8 litrų talpos

Virimas

• (Virimui naudoju tą patį puodą, kuriame užmaišau/salinu)
• Apynių maišeliai
• Kiaurasamtis

Šaldymas

• Šilumokaitis(varinė spiralė)
• Maišymo mentelė

Kompiuteris

• Naršyklė su atvirasalus.lt bookmark'u
• Braukaiser vandens ir chemijos skaičiuoklė
• Beersmith programa

Ar ko nors nepamiršau?